Technologijų patrauklumas ir (ne)reikalingumas

Nauji automobiliai žavi savo technologijomis. Daug naujų modelių gali įspėti apie vadinamojoje aklojoje zonoje esantį kitą eismo dalyvį, automatiškai perjunginėti artimąsias-tolimąsias šviesas ar atpažinti, kada vairuotojas yra pavargęs ir pasiūlyti sustojimą.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai patrauklu, tačiau realybėje tos sistemos ne visada veikia tinkamai. O net ir veikdamos taip, kaip reikia, sukelia nepatogumų.

Automatiškai šviesas iš tolimųjų į artimąsias perjungianti sistema yra puikus vairuotojo asistentas, tačiau ne visuose automobiliuose ji veikia vienodai. Kai kuriuose, vos užfiksavus priekyje esantį šviesos šaltinį, jos perjungiamos akimirksniu, o kituose reakcija trunka apie sekundę-dvi. Per tą laiką priekyje važiuojantis vairuotojas gali būti stipriai apakintas.

Kita šios sistemos problema – greitkeliai. Net ir idealiai veikianti sistema yra bejėgė skiriamąją juostą turinčiuose greitkeliuose. Lengvųjų automobilių ir sunkvežimių žibintai šviesą skleidžia žemiau nei yra skiriamoji juosta ir tarsi pasislepia, tačiau jūsų automobilio tolimosios šviesios plieskia tiesiai vilkiko vairuotojui į akis. Sistemos kaltinti negali – ji neužfiksuoja jokio šviesos šaltinio ir elgiasi teisingai.

Įspėjimo apie vairuotojo nuovargį sistema taip pat ne visada veikia idealiai. Pats vairuotojas gali nepastebėti darantis nežymias klaidas – tai ant eismo juostas žyminčios linijos užvažiuoti, tai šiek tiek per  vėlai į staigų posūkį sureaguoti. Tuomet sistema supranta, jog vairuotojas pavargęs ir pasiūlo pailsėti. Tačiau ji analogiškai veikia ir tyčia kertant eismo juostas – vingiuotame kelyje, kur geras matomumas, posūkius daugelis „nukerta“. Vos po kelių tokių manevrų tektų matyti blyksinčią kavos puodelio ikoną šalia spidometro, o kai kuriuose automobiliuose dar ir girdėti garsinį signalą.