„Dacia Duster“ yra visureigis ir jį galima įsigyti už 10 tūkstančių eurų. Naują. Kodėl panašaus dydžio „Audi Q3“ kainuoja triskart daugiau? O pasidairius į prabangesnes versijas – net ir keturiskart?

Atsakymą galima dalinti į kelias dalis. Pirma jų – prabanga. Juk naujos statybos butas Vilniaus senamiestyje kainuoja du-tris kartus daugiau nei tokio paties amžiaus ir panašios kvadratūros būstas kur nors Lazdynuose, o automobiliams galioja tie patys principai. Kaip ir bet kuriems kitiems produktams.

Antroji dalis – technologijos. „Audi“ yra „Volkswagen AG“ koncerno flagmanas – viskas, kas sukuriama naujausia / geriausia / kokybiškiausia, yra montuojama būtent į „Audi“. Vėliau ateina eilė „Volkswagen“, galiausiai – „Škoda“ bei SEAT.

Tokiu pačiu principu dirba ir kiti didieji automobilių koncernai. Taip „Dacia“ gauna tai, ką jau sudėvėjo „Nissan“ bei „Renault“ – senesnės kartos platformas, variklius, pavarų dėžes. Tad sėdėdami prie naujo „Dacia Logan“ vairo, iš esmės vairuojate dešimties metų amžiaus, tačiau nenaudotą ir kiek pigesnėmis medžiagomis aprengtą „Renault Clio“.

Ar tai blogai? Iš vienos pusės, galima tai vadinti gamintojų taupymu siekiant sumažinti reikalingų inovacijų kiekį. Iš kitos pusės, kodėl gi senas technologijas reikėtų išmesti, jeigu jos turi didelę paklausą? Visame pasaulyje „Dacia“ automobiliai yra paklausūs – jie pigūs, patvarūs ir nebrangiai eksploatuojami. O ir gerokai panaudotų dalys nebrangios, nes jas „pernešiojo“ kiti „Renault“ bei „Nissan“ modeliai.

Lietuvoje „Dacia“ dideliu populiarumu pasigirti negali – dažnas tautietis verčiau už 10 tūkstančių pirks naudotą automobilį nei naują, tačiau neprestižinį rumunišką. Tačiau kai kuriuos modelius – pavyzdžiui, „Dacia Lodgy“ – jau pamėgo taksi vairuotojai, o visureigius „Duster“ – atokesnėse vietovėse gyvenantys žmonės, nes keturių varančių ratų pavarą už tokią mažą kainą mažai kas gali pasiūlyti.

Kompaktinės klasės hečbekai dar praėjusiame amžiuje įgavo naujų kėbulo tipų: „Volkswagen Golf“ tapo universalu, „Opel Astra“ – sedanu, „Honda Civic“ – kupė ir t.t. Pastaraisiais metais gamintojai konkretizavosi ir daugelis kompaktinės klasės automobilių būna dviejų kėbulų tipų: hečbekai ir universalai.

Kompaktinės klasės universalus žmonės perka dėl elementarios priežasties: jiems reikia didesnės nei hečbeko bagažinės. Daugiau jokių privalumų universalas neturi – salonas tas pats, varikliai ir pavarų dėžės paprastai tokie patys, tik kaina aukštesnė. Ir pats automobilis didesnis, bet tai – tik dėl išaugusios bagažinės.

Tai suprasdami, gamintojai lenktyniauja – kas pasiūlys didesnę bagažinę. Ir šios lenktynės yra labai įdomios, nes kompaktinės klasės universalai pagal bagažinės talpą neretai pralenkia didesnius automobilius: pavyzdžiui, „Peugeot 308 SW“ bagažinėje telpa 610 l krovinio, o išoriškai 25 cm ilgesnio 508 SW – 512 litrų. Nulenkus sėdynes ir pakėlus dangtį, talpos svarstyklės išlieka mažesnio automobilio pusėje – 1 660 l prieš 1 592. Kur paslaptis?

Kompaktinės klasės automobilių salonai yra mažesni, ratų bazė – taip pat. Be to, siekiant išlaikyti proporcijas, priekinė dalis – variklio dangtis – 308 SW yra trumpesnis nei 508 SW. Todėl žvelgiant iš šono, 308 SW atrodo kiek neproporcingai – galinė dalis labai ištęsta, tuo tarpu 508 SW atrodo taip pat solidžiai, kaip ir 508 sedanas.

Kitas svarbus aspektas – automobilio aukštis. „Peugeot 308 SW“ yra labai žemas – jo prošvaisa vos 11 cm (508 SW – 14,8 cm). Tai reiškia, kad bagažinės grindys gali būti žemai, o jos dangtis – maksimaliai aukštai. Iš vienos pusės, tai patogu – bagažinės slenkstis žemas ir nereikia aukštai kelti krovinių. Automobilio sėdynės taip pat nėra aukštai, o tai įlipimą daro patogesnį.

Iš kitos pusės, žema prošvaisa neigiamai atsiliepia važiuojant žvyrkeliais ar kitais prastesnės būklės keliais. Galų gale, rečiau naudojamuose keliuose žiemą galima stumdyti sniegą, o įvažiuojant į stačias rampas turinčius parkingus gali tekti braukyti automobilio buferį.

Dar vienas niuansas, lemiantis bagažinės didėjimą – pilno dydžio atsarginio rato atsisakymas. Paprastai automobilių standartinėje įrangoje būna tik padangos remonto rinkinys, o už papildomą įrangą dedamas plonas atsarginis ratas. Pilno dydžio atsarginis ratas – jau retas atvejis.

Priežasčių, žinoma, yra ir daugiau – tai efektyviau išnaudojamas automobilio tūris, tvirtesnės ir plonesnės sėdynės ir t.t. Tačiau aukščiau paminėtos yra pagrindinės. Į jas verta atsižvelgti renkantis naują automobilį – iš pirmo žvilgsnio patraukliai atrodantys kompaktinės klasės hečbekai gali tikti ne visiems.

Ką daro pigaus šampūno gamintojas, norėdamas padidinti pardavimus? Sukuria brangesnį šampūną, kuris pastatomas į kitą lentyną parduotuvėje, tačiau turi tą patį prekės ženklą. Taip pirkėjui sudaromas įspūdis, kad gamintojas moka kurti gerus produktus, tad ir pigesni yra pakankamai kokybiški.

Ką tai turi bendro su automobiliais? Pardavimų skatinimo principą. Nori, kad nebrangūs tavo automobiliai būtų parduodami geriau? Sukurk brangų, kuris greičiausiai neš nuostolius, tačiau juos bus galima „nurašyti“ rinkodarai – juk automobilis yra geresnė prekinio ženklo reklama nei logotipas futbolo varžybose. Automobilių gamintojai aktyviai naudojasi šiuo principu.

KIA praėjusiais metais pristatė „Stinger“ – automobilį, kuris bus turbūt prasčiausiai parduodamas KIA visame pasaulyje, tačiau jo išvaizda, sportiškumas ir prabanga atkreipia dėmesį į prekės ženklą. O tuo pačiu – į kitus to prekės ženklo produktus.

„Volkswagen“ prieš keliolika metų pabandė eksperimentuoti su „Phaeton“ – reprezentaciniu sedanu, tačiau vėliau nuostolingą projektą nusprendė baigti ir pasirinko pigesnę alternatyvą: iš jau sukurto „Passat“ padarė kupė, prilipdė CC raides ir pardavinėjo gerokai brangiau. Vėlgi, nelabai sėkmingai. Trečias bandymas, panašu, nemelavo – 2017-aisiais pristatytas „Arteon“ perkamas kaip karštos bandelės, vien Baltijos šalyse sulaukta bene šimto išankstinių užsakymų iš žmonių, kurie to automobilio dar nebuvo matę.

Analogiška situacija ir su sportiškais modeliais. Ar beveik 300 AG pasiekiantis hečbekas „Hyundai i30 N“ bus gerai perkamas automobilis? Tikrai ne, bet tai – tik viena rinkodaros priemonių kartu su „Hyundai“ sporto komanda pasaulio ralio čempionate (WRC). Sportiškas „Toyota Yaris“ taipogi atsirado tik japonų gamintojui įžengus į WRC lygą.

„Opel Cascada“, „Mazda MX-5“ kabrioletai, daugybė sportiškų ir unikalių „Audi“, BMW, „Mercedes-Benz“ modelių nėra vadinamieji „cash cows“ – jie yra labiau kaip papildoma rinkodaros priemonė. Parodose iškilmingai pristatomi novatoriški koncepciniai modeliai – taip pat.

Kas yra šeimyninis automobilis? Trijų asmenų šeimai tai gali būti ir kompaktinės klasės hečbekas kaip „Peugeot 308“, o keturis vaikus turintys tėvai jau turi mąstyti apie šešias-septynias sėdimas vietas turintį automobilį – pavyzdžiui, „Volkswagen Sharan“. Jie paprastai gražiai atrodo išoriškai, pardavėjai kalba nuostabiausius dalykus, tačiau šeimynai nebūtinai jie tiks ir patiks.

Prieš įsigyjant naują automobilį, į jo bandymą reikėtų atvykti su visa šeima – visi vairuojantys nariai turėtų išbandyti pagrindinę automobilio vietą bei įsitaisyti keleivio sėdynėje. Vaikai turėtų pavažiuoti sėdėdami gale, geriausia tam pasirinkti dažnai naudojamą maršrutą – pavyzdžiui, iš namų į mokyklą ar darželį. Į bagažinę reikia pabandyti įtalpinti vaiko vežimą ar kitą dažnai naudojamą įrangą.

Automobilis naudojamas kelerius metus, tad tikrai verta skirti papildomą valandą visos šeimos laiko detaliam jo išbandymui. Juk gali būti, kad mažiesiems sėdėjimas gale labai nepatiks – kai kurie didesni visureigiai gali „užsupti“ ir pykinti. Kai kurių bagažinės, vertinant litrais, atrodo didelės, tačiau jų pakrovimo anga gali būti per maža tam tikram nestandartinių išmatavimų kroviniui – kad ir tam pačiam vaiko vežimėliui. O galbūt ta anga yra aukštai yra ne visiems šeimos nariams lengva apskritai ką nors į bagažinę įdėti?

Dėl tokių priežasčių vairuotojui idealus automobilis gali būti visai netinkamas kitiems šeimos nariams. O ir pats vairuotojas, kai važiuoja ne vienas, gali jaustis nepatogiai. Pavyzdžiui, jeigu vietos ant galinės sėdynės nėra labai daug ir norint įstatyti vaiko kėdutę, vairuotojo sėdynė turi būti patraukta į priekį.

Reziumė? Automobilį bandykite ne vieni: stenkitės atvykti su visa šeima, kartu turėti nestandartinio dydžio dažnai bagažinėje vežiojamus daiktus ir važiuokite kasdieniais maršrutais – taip geriausiai palyginsite naujo modelio savybes su senojo.

Didesnio pravažumo automobiliai atsiriekia vis didesnę rinkos dalį. Keturiais ratais varomo visureigio neretai prisireikia ir sedanus iki tol mėgusiam vadovui, ir hečbekus vairavusiai verslininkei. Mieste bei asfaltuotuose greitkeliuose automobilius naudojantiems žmonėms nelabai reikalingi keturiais ratais varomi visureigiai, galintys įveikti itin prastus kelius – jie pasitenkina aukštesne sėdėsena bei erdvesniu salonu. Tačiau yra ir kita kategorija automobilių pirkėjų – tų, kuriems išties reikalingas prastus kelius galintis įveikti modelis.

Ne visi užmiestyje gyvenantys žmonės nori ar gali įpirkti didžiulius visureigius kaip „Jeep Grand Cherokee“ ar „Toyota Land Cruiser“, nors jų pravažumas ir nekelia abejonių. Net ir „Subaru Forester“ ar „Volkswagen Tiguan“ įkandami ne kiekvienam. Ir čia yra kitas rinkos dalyvis – maži krosoveriai. Jie nėra tokie erdvūs, komfortiški, tačiau pagrindinę funkciją – nuvežti vairuotoją bet kur – atlieka puikiai.

Daugelis tų mažylių yra varomi tik dviem ratais bei tinkami važinėjimui mieste, kaip „Mazda CX-3“ ar „Peugeot 2008“. Tačiau šioje kategorijoje yra ir „Jeep Renegade“, „Volkswagen T-Roc“, „Nissan Juke“, o neabejotinu lyderiu galima vadinti „Suzuki“.

Pačių mažiausių visureigių kategorijoje „Suzuki“ siūlo net keturis modelius, turinčius keturių varančių ratų pavarą: „Ignis“, „Jimny“, SX4 bei „Vitara“. Nors visų jų išoriniai matmenys skiriasi nedaug, tačiau jie skirti skirtingus poreikius turintiems pirkėjams.

Lietuvoje „Suzuki“ markė pamažu populiarėja ir užima vietą, kurioje šiltai buvo įsitaisęs „Subaru“: patikimų, pravažumu pasižyminčių ir nebrangių automobilių. Tik „Subaru“ kainos pastaraisiais metais nelabai gali konkuruoti su rinkos pigiausiais, tuo tarpu „Suzuki“ tai – vienas pagrindinių markės išskirtinumų.

Visame pasaulyje vyksta daugybė automobilių konkursų: geriausi, gražiausi, greičiausi ir visokie kitokie „-iausi“ renkami kiekvienais metais. Netrūksta jų analogų ir Lietuvoje: daugiau nei dvidešimt metų vyksta „Lietuvos metų automobilio“ rinkimai, rengiami pagal „Europos metų automobilio“ konkurso principą, o pastaraisiais metais jiems atsirado konkurentas – „Top Gear Lietuva“ apdovanojimai. Kai kurie naujienų portalai taip pat daro savo rinkimus, tačiau jie nei prestižu, nei populiarumu toli gražu neprilygsta pirmiems dvejiems.

Nors populiariausi geriausiųjų rinkimai Lietuvoje iš pirmo žvilgsnio panašūs, jų principas – radikaliai skirtingas. „Lietuvos metų automobilio“ konkurse dirba dešimt komisijos narių, automobilių žurnalistų – kiekvienas jų turi daugybės metų patirtį bandant įvairius modelius ir daugelį jie apžvelgia iš profesionalios pusės bei bando tą daryti maksimaliai objektyviai.

„Top Gear Lietuva“ rinkimuose mažiau profesionalumo, bet kur kas daugiau emocijos. Jeigu pirmuosiuose rinkimuose geriausiuoju tampa praktiškas bei nebrangus modelis, kurį paprastai renkasi daugybė lietuvių, tai antruosiuose geriausiu paprastai renkamas sportiškas, stiprią emociją sukeliantis automobilis.

Tokie rinkimai turi šiokią tokią įtaką automobilių pardavimams, tačiau ji nėra didelė. Pavyzdžiui, „Lietuvos metų automobilio“ rinkimuose labai detaliai nagrinėjami visureigiai, visų automobilių techniniai niuansai – tai palengvina pirkėjo dalią ir padeda pasirinkti jo poreikius geriau atitinkantį modelį. Tačiau ar tai turi tiesioginę įtaką pardavimams?

Turi, tačiau nebūtinai tiesioginę. Kažkuriame konkurse nugalėjęs modelis gal nebūtų sulaukęs tam tikrų pirkėjų dėmesio, tačiau po pergalės jis buvo linksniuojamas žiniasklaidoje ir tai bet kokiu atveju atkreipia dėmesį. Kitaip sakant, nauda pardavimams yra, tačiau ji susijusi ne tik su pergale konkurse, bet ir su gaunamu papildomu dėmesiu – reklama. Kai automobiliai tapo tokie panašūs, reklama yra geras būdas išsiskirti.

Kita vertus, jeigu naujas automobilis dalyvavo visuose konkursuose, tačiau nei viename nepretendavo į apdovanojimus, galite suabejoti, ar jums verta gaišti laiką einant jį bandyti – greičiausiai jis turi kokybiškesnių konkurentų.

Ar reikalingas žiemą keturiais ratais varomas automobilis? Du varančius ratus turintiems krosoveriams užkariaujant rinką, toks klausimas iškyla daugeliui vairuotojų. Ir vienareikšmiško atsakymo čia nėra.

Toks klausimas savo esme panašus į „ar pakanka variklio galios“, „ar užtenka vietos“, „ar automobilis gerai valdomas“ ir panašiems. Tai – labai subjektyvūs dalykai, nes vienam ir 100 AG yra pakankamai, kitam 200 AG – per mažai.

Galima rasti daug argumentų, kodėl keturių varančių ratų automobilis žiemą yra būtinas ir ne ką mažiau – kodėl jis nereikalingas. Pavyzdžiui, į bet kokią įkalnę viduržiemį įkopti du varančius ratus turinčiu automobiliu nėra paprasta – neretai jis kapituliuoja viduryje kelio. Tačiau jeigu žinomas faktas, jog pastarosiomis dienomis gausiai snigo ir lauke neigiama temperatūra, tai gal geriau paieškoti aplinkkelio ir išvengti važiavimo pavojinga vieta? Juk tokių dienų Lietuvoje nėra daug.

Keturiais ratais varomas automobilis žiemą ar pažliugusiame kelyje gali nuvažiuoti toliau, tačiau to kaina – didesnės degalų sąnaudos ir svoris ištisus metus.

Automobilių gamintojai, norėdami suderinti abiejų transmisijų privalumus, pasitelkia elektronines sistemas. Daugelis 4WD ženkliuką turinčių krosoverių iš tikro yra varomi dviem ratais (paprastai priekiniais), o galiniai prisijungia tada, kada bet kuris priekinis praslysta. Taip nušaunami du zuikiai vienu šūviu: ir 4WD pravažumas gaunamas, ir degalų sąnaudos kaip 2WD, tik kad svorio daug.

Tačiau daugelis krosoverių pirkėjų net nesvarsto apie tokią alternatyvą ir renkasi 2WD transmisiją turinčius automobilius. Daugiausia populiariųjų krosoverių „Nissan Qashqai“, „Škoda Karoq“ ir kitų parduodami su dviejų varančių ratų pavara. Retas kuris renkasi primokėti kelis tūkstančius už papildomą privalumą, kurio naudą galima pajusti kelias savaites per metus.

Tad grįžtant prie klausimo, ar reikia žiemą keturiais ratais varomo automobilio, galima pateikti elementarų atsakymą – pardavimų statistika sako, kad daugeliui žmonių nebereikia. Toks funkcionalumas reikalingas tik išskirtiniais atvejais.

Automobilio įsigijimas paprastai yra ilgas ir nelengvas procesas. Daugeliui žmonių ne vieną dieną užtrunka vien jų poreikių išsiaiškinimas: ar tikrai reikia dyzelinio automobilio, ar pakaks hečbeko, o galbūt būtinas universalas, ar verta sumokėti daugiau už didesnio pravažumo modelį ir t. t. O kur dar kainos analizė ir papildomos įrangos pasirinkimai…

Tačiau kartais automobilio įsigijimo procesas trunka neilgai. O kartais naują automobilį žmonės įsigyja jo „gyvai“ net nematę arba tik užmetę akį, tačiau juo nepavažiavę.

Kiekvienas „premium“ automobilio gamintojas gali pasigirti tokiomis sėkmės istorijomis, kuomet išankstinio pristatymo metu, kai automobilis yra eksponuojamas ir klientai jį gali tik pačiupinėti, jau parduodami keli egzemplioriai. Tokie pasiekimai kartais įmanomi ir ne per BMW, „Land Rover“ ar „Mercedes-Benz“ pristatymus – viena naujausių sėkmės istorijų yra iš „Volkswagen“ stovyklos.

Vos pasirodžius pirmosioms „Arteon“ nuotraukoms, šios markės gerbėjai sukruto – tai juk tas pats „Passat“, tik atrodantis velniškai gerai. Jis dar sukomplektuotas kiek prabangiau ir, žinoma, kainuoja daugiau. Tačiau didesnė nei 30 tūkst. eurų pradinė kaina klientų neatbaidė: praėjusių metų antroje pusėje, „Arteon“ net nepalietus Lietuvos žemės, „Volkswagen“ atstovai jau gyrėsi gavę keliasdešimt užsakymų, o kai pirmieji „Arteon“ pradėjo naudotis šalies asfaltu, užsakymų skaičius perkopė 50. Daugelis jų – pačios prabangiausios, „R-Design“ komplektacijos, kainuojančios per 40 tūkst. eurų.

Pastebima, kad taip nutinka tik su itin išvaizdžiais modeliais, turinčiais tam tikrų automobilių rinkoje išsiskiriančių savybių. Tuomet nugali emocija: tos markės automobilį jau vairuojantys žmonės daugmaž suvokia, kaip važiuos naujasis modelis, tad jį išbandyti nėra būtina – užtenka pasėdėti viduje, apžiūrėti išorę ir sprendimas priimtas.

Pirmą kartą naują automobilį perkantiems žmonėms tai atrodo sunkiai suvokiama, tačiau daug „premium“ modelių parduodama būtent tokiu būdu.

Kai prieš daugiau nei du dešimtmečius pasaulis išvydo pirmąjį hibridinį serijinės gamybos automobilį „Toyota Prius“, šia technologija tikėjo tik jo gamintoja „Toyota“ ir saujelė entuziastų. Net ir po dešimtmečio hibridinių jėgainių ateitimi neabejojo tik „Toyota“, o kiti gamintojai apsiribojo atsargiais eksperimentais.

Šiandien situacija radikaliai kita. Jau bene kiekvienas „Toyota“ modelis gali būti varomas benzinu ir elektra, absoliučiai kiekvienas „Lexus“ modelis gali turėti hibridinę jėgainę, o sėkmingą ar mažiau tokio variklių junginio analogą turi bene kiekvienas automobilių gamintojas.

Nors hibridiniai varikliai paprastai asocijuojami su ekologija, ekonomija, komfortu ir be jokių užuominų į sportiškumą, šią technologiją puikiai išnaudoja superautomobilių gamintojai. Juk kai automobilis turi elektros variklį, jis gali judėti labai ekonomiškai, tačiau kai prireikia įsibėgėti sparčiau, įsijungia galingas benzininis motoras ir apie ekologiją galima pamiršti. Jų naudojama technologija vadinama „Plug-in“ – iš tinklo įkraunami hibridai – jų energijos atsargos gali būti papildytos prijungus prie paprastos buitinės rozetės.

Tačiau grįžkime prie paprastų hibridų, kurie elektra gali įveikti tik kelis kilometrus ir neturi išorinio įkrovimo galimybės. Didžiausias jų privalumas nėra mažesnės degalų sąnaudos – tai komfortas. Tyla sustojus prie sankryžos ir nulinė vibracija važiuojant vien elektra užburia kiekvieną, bent kartą pavairavusį hibridinį automobilį. Todėl „Lexus“ strategai dar praėjusio amžiaus pabaigoje nusprendė tai išbandyti, o prieš kelerius metus pradėjo hibridines jėgaines montuoti į kiekvieną naują modelį bei visiškai atsisakė dyzelinių variklių.

Taip „Lexus“ atrado nišą, kurioje jam sekasi. Tiesa, JAV – labiau nei Europoje, kur vis dar priimta „premium“ segmento automobilius pirkti universalo kėbulu ir varomus dyzelinu. Tačiau Lietuvoje „Lexus“ populiarumu nesiskundžia, o kartais taiko tokius išpardavimus, kad kainomis jiems jokie konkurentai negali prilygti. Pavyzdžiui, dabar daugiau nei dvidešimčiai „Lexus GS“ modelių taikomos 20 procentų nuolaidos. Daugelis jų – puikiai sukomplektuoti hibridai. O pavertus eurais, tokios nuolaidos sudaro 10 ar dar daugiau tūkstančių. Jeigu ieškote naujo „premium“ modelio, dabar atsinaujinti yra bene geriausia proga per visą žiemos sezoną.

„Renault“ galima vadinti ne tik naujo kėbulo tipo – vienatūrių – išradėjais, bet ir jų ekspertais. Savo gamoje „Renault“ turi ne tik šio kėbulo tipo pradininką „Espace“, bet ir erdvų penkiavietį modelį „Scenic“ bei didesnį pravažumą užtikrinantį „Koleos“ (kuris technologiškai yra „Nissan X-Trail“ brolis).

„Renault“ vienatūrių gama pastaraisiais metais buvo atnaujinta: 2015-aisiais pasirodė naujasis „Espace“, metais vėliau – „Scenic“, o 2017-aisiais – „Koleos“. Ir visi jie į automobilių rinką atnešė po naują žinią.

Automobilių gamintojas iš Prancūzijos niekada negarsėjo kaip konservatyvaus dizaino mėgėjas ir su kiekvienu nauju modeliu nustebina rinką. Tačiau kai pasaulis išvydo naująjį „Espace“, susižavėjimo šūksniai skambėjo panašūs kaip ir prieš daugiau nei tris dešimtmečius, pasirodžius pirmosios kartos „Espace“. Jis pralenkė laiką ir savo išvaizda atrodo tarsi būtų pagamintas 2020-aisiais.

„Scenic“ dizainas nebuvo toks ekstremalus, tačiau „Renault“ sugebėjo nustebinti kitu dalyku – ratlankiais. Jau standartinėje įrangoje šie yra 20 colių skersmens! O padangų išmatavimai – 195/55 R20. Siauros, tačiau labai didelio skersmens. To nauda – ekonomija, vis daugiau automobilių yra komplektuojami su panašių išmatavimų ratlankiais, o padangų gamintojai kuria jiems pritaikytą ekonomišką apavą.

2017-aisiais pasirodęs naujos kartos „Koleos“ yra tarsi „Scenic“, tik didesnio pravažumo mėgėjams. Jame netrūksta prabangos (juk tai „Renault“) bei pravažumo (juk tai „X-Trail“), o kaina – santykinai nedidelė.

Prie tos nedidelės kainos dabar galima pridėti ir ne tokio mažo dydžio nuolaidas. Daugybė erdviausių „Renault“ automobilių yra parduodami su didelėmis nuolaidomis: „Espace“ 10 proc. pigiau, „Scenic“ – 18-22 proc., o „Koleos“ – 7 proc. Net ir tokia iš pirmo žvilgsnio nedidelė, „vos“ 7 procentų nuolaida, eurais reiškia 2-3 tūkst. O tai – jau daug.