Automobilių reklamos ne visada rodo automobilius

Automobilių gamintojai skiria didžiules lėšas rinkodarai: čia automobiliai matomi ne ką mažiau už drabužių ar kitų itin populiarių prekės ženklų produktus. Bene svarbiausia dedamoji yra reklamų kūryba.

Automobilių gamintojų rinkodaros specialistų originalumą kasmet įvertina ne tik klientai, bet ir prestižinius apdovanojimus teikiančių organizacijų specialistai. Pastarąjį dešimtmetį nebuvo nei karto, kad automobilių gamintojas negautų auksinio Kanų liūto.

Kaip sukurti efektyvią reklamą? Pardavėjas, pasakojantis apie novatoriškas automobilio funkcijas, rodantis dailius mygtukus ir demonstruojantis patogias sėdynes niekam nebus įdomus, todėl reklamų specialistai pasitelkia kitus būdus. Automobilio funkcijos neretai demonstruojamos visiškai nesusijusioje srityje.

Pavyzdžiui, „Ford“ įvairiuose kanaluose metų pabaigoje pradėjo transliuoti reklamą, kurios pagrindinis objektas – šuns būda. Tačiau ji sukurta taip, kad gyventojui patekus į vidų, durys automatiškai užsidarytų. Būdos izoliacija nuo išorinio triukšmo yra labai gera, tad šuo gali ilsėtis net jeigu lauke šaudomi fejerverkai. Ką tai turi bendro? „Ford Edge“ visureigyje panaudota tokia pati sistema, tad ir jo garso izoliacija neva yra puiki.

Technologinis „Ford“ principas yra labai įdomus, inžinieriai panaudojo specialią triukšmo slopinimo sistemą: išorėje sumontuoti mikrofonai fiksuoja aplinkos triukšmą, o viduje esantys garsiakalbiai skleidžia priešingo dažnio garsus. Tokia technologija sutinkama ir ausinėse, tiesa, jas gamina ne tik „Ford“.

 

Geriausio automobilio receptas: inovatyvumas, išskirtinumas ir palanki kaina

Prestižinių Europos metų automobilio 2019 rinkimų nugalėtojas bus paskelbtas tik kovo mėnesį, tačiau analogiškų konkursų laimėtojai jau žinomi daugelyje Senojo žemyno valstybių. Jų rezultatai rodo, kad komisijų nariai, taip pat ir pirkėjai vis labiau vertina ne tik tradicinius kompaktinės klasės hečbekus ar krosoverius, bet ir kitokius automobilius. Įvairiose nominacijose nugali labai skirtingi modeliai.

Pavyzdžiui, lietuviškuose geriausiųjų rinkimuose titulą „Metų visureigis“ nuskynė „Suzuki Jimny“ – vos 3,5 m ilgio su prabanga nesiejamas, nebrangus, tačiau išskirtiniu dizainu ir didžiuliu pravažumu pasižymintis automobilis. Sportiškiausio rinkimuose nugalėjo modelis, turintis 140 AG variklį ir 100 km/val. greitį pasiekiantis per 8 sekundes – tai „Suzuki Swift Sport“. O „Lietuvos metų automobiliu 2019“ pripažintas ketverių durų kupė „Peugeot 508“ – tokio kėbulo tipo modelis pirmą kartą iškovojo šį titulą.

Išskirtinumo tendencija vyrauja ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, Estijoje metų automobiliu išrinktas sportiškas kupė „Kia Stinger“, tarp Europos rinkimų finalininkų pakliuvo sportiškas ir stilingas kupė „Alpine A110“, o Pietų Afrikos Respublikoje tarp geriausiųjų atrinktas ir labai mažam pirkėjų segmentui aktualus, tačiau didžiuliu pravažumu pasižymintis visureigis „Suzuki Jimny“.

Sportiškas – nebūtinai greitas

Lietuviškuose rinkimuose „Suzuki Swift Sport“ neišsiskyrė greičiu ar galia: tarp jo konkurentų buvo ne vienas automobilis, kurio spidometro rodyklė 100 km/val. žymą bėgėjantis kerta keliomis sekundėmis anksčiau nei jis. Tačiau sportiškiausio automobilio rinkimuose įsibėgėjimas – toli gražu ne vienintelis kriterijus. Ir net ne pagrindinis.

„Sportiškiausias nereiškia, kad greičiausiai pajuda iš vietos. Galingas variklis yra gerai, tačiau didelės įtakos automobilio valdymo savybėms turi galios ir svorio santykis. Svarbu, kaip gerai jis gali atlikti sportiškas užduotis, pavyzdžiui, važiuoti slalomo trasa ir kaip joje seksis vairuotojui su juo susikalbėti“, – pagrindinius kriterijus dėstė vienas iš „Lietuvos metų automobilio 2019“ komisijos narių, žurnalo „Auto Bild Lietuva“ redaktorius Vitoldas Milius.

Šiemet komisija daugiausia dėmesio skyrė būtent valdymo savybėms ir išskyrė tokius modelius kaip BMW X2 bei „Ford Focus“. Tačiau „Swift Sport“ juos aplenkė, V. Miliaus teigimu, uždavus paprastą klausimą: „Su kuriuo norėtų startuoti 2019-ųjų žurnalistų ralyje?“

„Nenorėčiau lenktyniauti sunkiu visureigiu. Nors rinkimų modeliai greitai įsibėgėja ir kelyje puikiai valdomi, varžybose atsiskleidžia visai kitos savybės. Jie pritaikyti kitokiam važiavimui“, – paaiškino V. Milius.

Ne mažiau svarbus sportinio automobilio kriterijus – stabdymo efektyvumas, o čia „Suzuki Swift Sport“ taip pat pasirodė puikiai ir užėmė antrą vietą.

Visureigis turi važiuoti bet kur

Lietuviškuose rinkimuose daug dėmesio skirta visureigių testams. Jie buvo bandomi specialioje „Peak Point“ platformoje, kurioje tikrinamas 8 sistemų veikimas: diferencialų, tarpašinio blokavimo ir kitų. Papildomi testai atlikti keliuose bei Druskininkų sniego arenoje, tad sprendimą dešimties automobilių žurnalistų komisija priėmė, turėdama daug informacijos apie visureigių sugebėjimus.

Bene didžiausios įtakos turėjo patys pirmieji bandymai „Peak Point“ platformoje – čia vienodomis sąlygomis, neišpurvinant pačių visureigių išbandytos daugelis pagrindinių savybių.

„Geriausiai pasirodė tie modeliai, kurie gamintojo sugalvoti kaip visureigiai. Tai – „SsangYong Rexton“ ir „Suzuki Jimny“. Prie pačių geriausiųjų dar norėčiau priskirti ir „Volkswagen Touareg“. Šie modeliai smarkiai skiriasi, bet iš esmės kiekvienu galima drąsiai nuvažiuoti nuo kelio“, – teigė V. Milius.

„Peak Point“ užduotis neblogai įveikė ir „Dacia Duster“, „Subaru XV“ bei „Suzuki Ignis“ modeliai: jų diferencialai veikia puikiai, kėbulai – ganėtinai standūs, o ir į 29 laipsnių statumo įkalnę įkopė be sunkumų.

Iš šono stebint tokius bandymus gali pasirodyti, kad jie nelabai aktualūs daugeliui vairuotojų, tačiau realybė – visiškai kita. Pavyzdžiui, kėbulo standumo bandymas, kuomet automobiliui pakrypus ant šono yra darinėjamos jo durelės bei bagažinė, yra ypač aktualus kiekvienam vairuotojui. Mat jeigu durelės nebeužsidaro, jo kėbulas nėra toks tvirtas ir, tikėtina, po kelerių metų plastikinės interjero apdailos detalės pradės girgždėti.

Didelės įtakos tokių rinkimų rezultatams turi ir kaina. Lietuvos „Metų visureigio 2019“ „Suzuki Jimny“ bazinė kaina nesiekia nė 17 tūkst. Eur, „SsangYong Rexton“ – kiek didesnė už 30 tūkst., o „Volkswagen Touareg“ jau perėjo į premium žaidėjų segmentą (nuo 59 tūkst. Eur). Nors į pastarąjį modelį nemažai investuota ir jame yra labai daug elektroninių sistemų, didelė pradinė kaina buvo vienas iš kriterijų, lėmusių komisijos balsus labiau prieinamų automobilių link.

Komerciniai automobiliai – kelių gamyklų kūriniai

Lietuvoje kasmet nuperkama po kelis tūkstančius komercinių transporto priemonių. Dalis jų – pikapai, furgonai, keleiviniai mikroautobusai – kone tiesiai iš gamyklos keliauja į klientų rankas, tačiau krovininiai mikroautobusai neretai yra pritaikomi specialiems poreikiams ir turi tarpininką – papildomos įrangos montuotoją. Lietuvos policijos ar greitosios medicinos pagalbos naudojami mikroautobusai visiškai neprimena tų, kurie stovi automobilių pardavimų salonuose, o į juos sumontuotos įrangos kaina kartais netgi didesnė už pačios transporto priemonės.

Daugiausia papildomos įrangos montuojama į specialiai paskirčiai pritaikytus greitosios medicinos pagalbos, policijos ar gaisrinės automobilius. Valstybinės įstaigos kaip Sveikatos apsaugos ministerija ar Policijos departamentas rengia viešuosius pirkimus, kuriuose tiksliai nurodo, kokios transporto priemonės su kokia įranga joms reikalingos. Tuomet komercinio transporto pardavėjai žiūri ar gali pasiūlyti reikalavimus atitinkantį automobilį ir tariasi su papildomos įrangos montuotojais, kad jie parengtų savo pusės sąmatą. Tuomet teikiamas jungtinį pasiūlymą. Konkursuose dažniausiai nugalėtojais skelbiami tie tiekėjai, kurie gali pateikti ministerijos reikalaujamą transportą su įranga už geriausią kainą.

Specialioms reikmėms pritaikytų automobilių įranga kartais kainuoja daugiau nei jie patys, o ir montuojama ji ilgiau. Pavyzdžiui, greitosios pagalbos automobiliuose yra gaivinimo įranga, įvairūs medikamentai, imobilizavimo priemonės, neštuvai, taip pat įrengiamos papildomos kėdės ir daugybė kitų atributų. Dalį tos įrangos montuoja viešajame pirkime nugalėję tiekėjai, kai kurios įsigijimu rūpinasi pati perkančioji organizacija. Komercinės transporto priemonės krovinių skyrius perdaromas nuo A iki Z, mat visa ta įranga dar turi būti stabiliai pritvirtinta. Būnant viduje tik iš logotipo ant vairo įmanoma pasakyti, kas yra to automobilio gamintojas.

Ką tai reiškia? Ogi tai, jog jeigu pro jus pravažiuoja greitosios pagalbos „Fiat Ducato“, didžioji dalis jame esančios įrangos priklauso toli gražu ne „Fiat“. Tiesa, tokie automobiliai naudoti neretai parduodami už labai patrauklias kainas, o ir jų priežiūra galima neabejoti – juk ši visada atliekama tik autorizuotame servise.

 

Infrastruktūra auga sparčiau nei elektromobilių skaičius

Pagrindiniuose Lietuvos keliuose šiemet maždaug kas 50-100 kilometrų atsirado greitojo elektromobilių įkrovimo stotelės – tai gerokai padidino šių transporto priemonių patrauklumą, kadangi mažas viena įkrova įveikiamas atstumas yra didžiausia jų problema. Artimiausiais metais didžiųjų Lietuvos miestų valdantieji – Vilniaus bei Kauno – paskelbė apie kelių dešimčių greitojo ir vidutinio greičio įkrovimo stotelių statybas juose. Tai turėtų elektromobilių patrauklumą padidinti ne tik individualių namų, bet ir daugiabučių gyventojams, kurie neturi galimybės baterijų papildyti namie.

Nepaisant to, elektromobilių skaičiaus augimas Lietuvoje didėja ne itin sparčiai – 2019-ųjų pradžioje turėtų pasiekti tūkstantį. Lyginant su daugiau nei milijonu lengvųjų automobilių Lietuvoje, tūkstantis atrodo juokingai mažai.

Didelio ir laukto proveržio nėra, nors infrastruktūra jau ganėtinai plati. Kas kliudo? Kainos. Elektromobiliai, net ir naudoti, kainuoja nemažai. O palyginus 5 metų „Nissan LEAF“ su naujuoju, skirtumas yra didžiulis, tad nenaujo elektromobilio pirkimas primena pinigų išmetimą į balą. Elektromobiliai šiuo metu tobulėja itin sparčiai ir todėl tie modeliai, kurie pasirodys po 5 metų, visa galva pranoks šiandieninius. Taip pat kaip ir šiandieniniai pranoksta tuos, kuriems dabar jau 5 metai.

Nauji elektromobiliai vis dar gerokai brangesni už tradicinius degalais varomus automobilius – pavyzdžiui, mažas elektrinis krosoveris „Hyundai Kona EV“ kainuoja per 40 tūkst. Eur, o jo laukimo terminas yra bent pusmetis. Už tokią kainą galima dairytis į kur kas prabangesnius ir didesnius automobilius.

Elektromobilių paklausa pasaulyje yra didelė, todėl jų pasiūla tokioms šalims kaip Lietuva nėra aukšta – su pajėgumų trūkumu susiduriantys gamintojai prioritetą teikia Norvegijai, Olandijai ir kitoms ekologiškas transporto priemones propaguojančioms šalims. Todėl ir naujų elektromobilių išpardavimai itin reti – pavyzdžiui, Lietuvoje su nuolaida galima įsigyti nebent naują „Nissan LEAF“. Tą patį LEAF užsakius iš katalogo, tektų porą mėnesių palaukti, o kitų elektromobilių – greičiausiai bent pusmetį.

 

Elektrinis komercinis automobilis – jau realybė

Nuėję į „Volkswagen“ saloną, galite išsirinkti labai įvairius automobilius – tarp jų ir elektra varomus „e-Golf“ bei „e-Up!“. Tačiau „Volkswagen“ salone galima rasti dar vieną elektromobilį – tiesa, kitame, ne asmeninių automobilių skyriuje. Tai – komercinis mikroautobusas „Crafter“. Jis komplektuojamas su elektra varomu varikliu ir neturi jokios benziną ar dyzeliną deginančios jėgainės.

Jame sumontuotas 100 kW galios variklis bei 43 kWh talpos baterija leidžia įveikti kiek daugiau nei 200 km. Greitojo įkrovimo stotelėse baterija papildoma iki 80 proc. talpos per 45 minutes, vidutinio greičio – per kelias valandas.

Kam gali būti reikalingas elektrinis mikroautobusas, nuvažiuojantis santykinai nedidelį atstumą? Bet kokiai įmonei, kurios maršrutas per dieną neviršija tų pačių 200 km. O jeigu reikia daugiau, vairuotojo pietų pertraukos metu elektrinį „Crafter“ galima papildomai įkrauti ir vėl gauti energijos likusiai dienos daliai.

Lietuvoje šiemet debiutavo ir kitas elektrinis mikroautobusas – už „Crafter“ kur kas mažesnis „Nissan e-NV200“. Tiesa, tikrasis jo debiutas vyko prieš kelerius metus, o šiemet pasirodė tik atnaujinta versija su talpesne, 40 kWh baterija. Jis taip pat gali įveikti apie 200 km viena įkrova ir gali būti puikus pagalbininkas nedidelius krovinius pervežančioms įmonėms.

Kaip ir daugelio elektromobilių, taip ir šių kainos kandžiojasi ir atsiperkamumas būtų įmanomas nebent naudojant labai aktyviai arba daug metų. Pavyzdžiui, elektrinis „Crafter“ pirkėjui atsieitų per 75 tūkst. Eur, o tokios pačios komplektacijos ir galios dyzelinis – 32 tūkst. „Nissan e-NV200“ – 36 tūkst., o analogiškas dyzelinis NV200 – 18 tūkst. Skirtumai – dar didesni nei asmeninių automobilių sektoriuje.

Metų automobilis – už novatoriškas technologijas

„Lietuvos metų automobiliu 2019“ pripažintas „Peugeot 508“. Kuo šis automobilis sužavėjo rinkimų komisijos narius?

Visų pirma, dizainu. Neatkreipti dėmesio į tokį automobilį neįmanoma – iš kurio kampo bepažvelgsi, išorė yra išskirtinė ir unikali. O interjeras nei kiek nenusileidžia – tiesa, stambiems žmonėms čia gali pasireikšti klaustrofobija, tačiau didžioji dalis tokių automobilių pirkėjų yra vidutinio sudėjimo. Viskas modernu, futuristiška ir maksimaliai inovatyvu.

Tačiau išvaizda negali būti pagrindinis kriterijus, o jų, pasak komisijos narių, buvo ir daugiau. Tai – varikliai ir puikiai suderintas jų darbas su automatine 8 laipsnių pavarų dėže. Dyzeliniai – ekonomiški ir tylūs, benzininiai – pakankamai galingi ir neverčiantys išsigąsti pastebėjus sąnaudas. O pavarų dėžė veikia sklandžiai ir tolygiai, tarsi moderniame „Audi“ ar BMW automobilyje.

Pakaba nusipelno stiprių pagyrų – „Peugeot 508“ montuojami reguliuojamo kietumo amortizatoriai puikiai atlieka savo darbą tiek lygiame kelyje, tiek duobėtame, suteikia automobiliui pakankamai sportiškumo ir komforto.

Minusų, kaip ir visi, šis irgi turi – bene didžiausias yra sunkiai perprantama multimedijos sistema. Ji nėra labai greita ar intuityvi – net kokiame SEAT multimedija yra patogesnė. Tačiau tai – bene vienintelis trūkumas, nenusveriantis gausybės privalumų. Net ir kaina D segmento automobiliui nėra itin didelė – bazinis „Peugeot 508“ jau turi automatinę pavarų dėžę, 181 AG benzininį variklį ir kainuoja nuo 25 900 Eur. O po kelių mėnesių bus parduodami „demo“ bei ekspoziciniai automobiliai, kuriuos tikrai pamatysite Motorsniper.lt.

 

Autonominis komercinis transportas – greita ateitis

Apie autonomines technologijas asmeniniuose automobiliuose girdime kone kasdien: vienas gali važiuoti nenukrypdamas iš eismo juostos, kitas jau moka ir persirikiuoti, o trečio gamintojas jau testuoja modelius, kuriems užteks balsu pasakyti adresą ir jie į tašką B nugabens be žmogaus įsikišimo. O kokia situacija komercinio transporto rinkoje?

Iš esmės ta pati. Lengvųjų komercinių automobilių gamyklos priklauso tiems patiems savininkams kaip ir asmeninių – „Peugeot“ ar „Renault“ daug klausimų nekelia, tačiau ir tokie kaip „Iveco“ ar MAN nėra nepriklausomi – pirmasis yra patronuojamas „Fiat“, antrasis – „Volkswagen“. Todėl technologinis progresas lengvuosiuose komerciniuose automobiliuose čia yra ne ką mažesnis nei asmeniniuose. Reikalai su vilkikais yra kitokie, tačiau ši rinka gerokai inertiškesnė, transformuojama sunkiau.

Būtent komerciniam transportui autonominio  vairavimo technologijos yra aktualesnės – logistikos įmonės sutaupytų labai daug kaštų, jeigu nereikėtų vairuotojams mokėti atlyginimų. Didžiausios Europos pervežimų bendrovės savo parkuose turi tūkstančius komercinio transporto priemonių ir bent dukart daugiau vairuotojų – jos itin suinteresuotos autonominių technologijų plėtra.

Jos ateis dar ne kitąmet, tačiau po dešimtmečio nereikėtų stebėtis pamačius greitkelyje kursuojantį mikroautobusą be vairuotojo. O po poros dešimtmečių greičiausiai teks nusistebėti pastebėjus mikroautobusą, kurio salone dar sėdi žmogus. Tai nereiškia, kad vairuotojų profesija visiškai išnyks – tam tikrų sričių profesionalų visada reikės, tačiau jos perspektyvos nėra didelės.

 

Ar automobiliai teršia daugiau už laivus?

Kai kalbama apie automobilių variklius ir būtinybę diegti ekologiškas technologijas, neretai pasigirsta priešingų teiginių – neva koncentruotis reikia ne į asmenines transporto priemones, o konteinerinius laivus, mat 15 didžiausių pasaulyje konteinervežių į aplinką išmeta daugiau nuodingųjų dujų nei visi automobiliai kartu sudėjus. Ar tai tiesa?

Bene pagrindinė ir žalingiausia laivų išmetama emisija yra sieros oksidai – šioje srityje jie yra numeris 1 pasaulyje, o šiuolaikiniai automobiliai tokio tipo dujų praktiškai neišmeta. Tai nuodingos dujos ir daugiausia jų susidaro dėl to, kad laivuose deginamas mazutas – naftos atliekos, gaunamos pagaminus benziną ir dyzeliną.

Tačiau nuodingų dujų yra gerokai daugiau: tai ir azoto oksidai, anglies dvideginis ir kt. Sudėjus visas pasaulyje išmetamas nuodingas šiltnamio efektą, rūgštų lietų ir kitas negandas sukeliančias dujas, laivybai priskiriama tik apie 4 proc.

Net ir transporto sektoriuje laivyba išmeta tik apie 11 proc. dujų, panašiai kaip ir oro transportas. Skaičiuojama, kad apie 34 proc. priklauso sunkvežimiams, o daugiausia – apie 40 proc. – lengviesiems automobiliams. Kaip taip gali būti?

Dideli konteinervežiai vartoja tonas mazuto, tačiau vienu metu gali gabenti tūkstančius transporto priemonių ir kitokio tipo krovinių. Pavyzdžiui, Klaipėdos uoste gruodį buvo prišvartuotas „MSC Ingy“ tanklaivis, galintis talpinti iki 19 500 TEU (standartinių konteinerių vienetų). Vieną iškrautą konteinerį po to turi gabenti vienas vilkikas, o devyniolika tūkstančių vilkikų šimtui kilometrų įveikti vartoja gerokai daugiau dyzelino nei bet koks konteinervežis. Ant vienos automobilvežio platformos telpa 8-10 automobilių – net jeigu jie būtų labai ekonomiški, kartu sudėjus vis tiek vartotų daugiau degalų už juos atgabenusią sunkiasvorę transporto priemonę.

Vilkikų ateitis – elektra

Elektra sparčiai braunasi į asmeninių automobilių rinką – bene kiekvienas gamintojas jau turi po serijinės gamybos elektromobilį ar bent koncepciją, kuri artimiausiais metais turėtų virsti realybe. Lengvieji komerciniai automobiliai taip pat palengva elektrifikuojami. O kokia situacija sunkiasvorio komercinio transporto rinkoje?

Bene kiekvienas didesnis gamintojas bando elektra varomus vilkikus, tačiau bene geriausiai savo dar neegzistuojantį produktą išreklamuoti sugebėjo „Tesla“, pristačiusi vilkiką „Semi“. Teigiama, kad jis viena įkrova galės nuvažiuoti apie 800 km, o pirmuosius „Tesla Semi“ klientai gaus jau 2020-aisiais. Pirmuoju skaičiumi galima neabejoti, tačiau antruoju, žinant „Tesla“ sugebėjimus laikytis grafiko, tikėti sudėtinga.

Vis tik svarbiausia ne tai. Elektrinio vilkiko koncepciją turi ir „Mercedes-Benz“ – jis taip pat turėtų rinkoje pasirodyti už poros metų, tačiau viena įkrova įveiks tik apie 500 km ir galės būti naudojamas nebent trumpiems pervežimams šalies viduje, bet ne ilgoms tarptautinėms kelionėms.

Būtent nuvažiuojamas atstumas viena įkrova kol kas yra didžiausias iššūkis komercinio transporto kūrėjams. Daugeliui lengvųjų automobilių pilnai pakanka 300-400 įveikiamų kilometrų viena įkrova, o tą padaryti gali nemažai modelių. Vilkikams tokio atstumo nepakanka – jiems reikia bent dvigubai daugiau. Tai reiškia, kad į juos turi būti sutalpinta daugybė baterijų, o jų įkrovimas vykti didele sparta. Tokia didele, kokios šiuolaikinės įkrovimo stotelės dar „nepaveža“ – jeigu 64 kWh „Hyundai Kona EV“ akumuliatorius dabartinėje stotelėje gali būti papildytas per nepilną valandą, tai dešimt kartų didesnės talpos vilkiko akumuliatoriui įkrauti reikės kur kas daugiau galios.

Tai paaiškina, kodėl elektro-vilkikai rinkoje kol kas nesirodo. Gamintojams paprasčiau ir pigiau yra toliau investuoti į dyzelinius variklius ir mažinti jų išskiriamas nuodingųjų dujų emisijas nei bandyti sukurti elektra varomą modelį. Šioje srityje pokyčiai vyksta lėčiau nei asmeninių automobilių rinkoje.

Ar reikia šildyti naujo automobilio variklį?

Dar prieš keliolika metų žiemomis vairuotojai sutardavo: jeigu lauke minus 10, reikia užkurti automobilį ir leisti kelias minutes padirbti jam laisva eiga. Alyva prie žemos temperatūros yra labai klampi, tad reikia jai leisti įšilti ir suskystėti, kad variklis bei pavarų dėžė būtų geriau tepami. O kaip yra dabar?

Variklių, pavarų dėžių ir alyvos technologijos tobulėja, tad dažnai pasigirsta nuomonių, jog ryte prie didelės neigiamos temperatūros užkūrus automobilį, galima juo važiuoti iškart. Iš principo tai yra tiesa: jeigu naudojate gamintojo rekomenduojamą alyvą, jos klampumas net ir prie 20 laipsnių šalčio bus pakankamas, kad teptų esminius variklio komponentus.

Daugelis žmonių negyvena prie pat greito eismo gatvės, kur reikia įsibėgėti iki 60-70 km/val., tad atsargiai elgiantis su akceleratoriaus pedalu per tas dvi ar tris minutes, kol bus privažiuota iki greito eismo gatvės, alyva pasieks visas savo darbines savybes. O tas pirmas kelias minutes, kai automobilis tik užkurtas, reikėtų važiuoti lėčiau, neleisti daug kilti variklio apsisukimams ir nespausti smarkiai akceleratoriaus pedalo.

Įvairius komponentus, kaip turbokompresorių, šalta alyva pasieks lėčiau, tad norint sparčiai įsibėgėti šis suksis tepamas minimaliai, o tai turės didelę įtaką jo ilgaamžiškumui.

Dirbdamas laisva eiga, automobilio variklis šyla labai lėtai ir tik naudoja degalus bei teršia aplinką, todėl įvairių sričių specialistai rekomenduoja užkūrus nebent nusivalyti langus, tačiau laukti dešimties minučių tikrai nereikia.